Juokas - dalykas rimtas
Remiantis biologine juoko teorija, emocijos atsirado tam tikrame evoliucijos etape kaip būtinybės vertinti ir kaip skirtingų pasitenkinimo lygių išraiškos priemonė. Paprastai bet kuris nepatenkintas poreikis yra lydimas neigiamų emocijų, o poreikio patenkinimas sukelia teigiamas emocijas, kurių vienas iš raiškos būdų yra juokas. Remiantis kita teorija, juokas – tai žmogaus reakcija į kažką netikėto – tarkim, į anekdoto atomazgą, padų kutenimą ir pan. Juoko mechanizmas – tai „jungtinis“ mūsų intelekto ir emocijų produktas. Intelektas priima tam tikrą smagų paradoksą, nesąmonę, prieštaravimą, o pats juoko procesas yra susikaupusios emocinės įtampos iškrova.
Iki galo ištirti juoko dar nepavyko. Žinoma tik, kad juoko metu organizme vyksta daugybė gyvybinių procesų: streso hormonų lygio sumažėjimas, endorfino hormono išsiskyrimas ir pan. Būtent endorfinas – medikų kartais apibūdinamas kaip savotiškas „narkotikas“, kurį išskiria organizmas – susilpnina skausmo pojūtį, sukelia pasitenkinimo jausmą, suteikia galimybę į nemalonumus pažvelgti iš kitos pusės. Besitęsiantis juokas (tarkim, žiūrint komediją) iš pradžių padidina, o paskui sumažina širdies plakimo dažnį, mažina arterinį spaudimą. Juokdamasis žmogus giliai įkvepia, o po to trumpai iškvepia, bet taip intensyviai, kad plaučiuose visiškai nebelieka oro. Kvėpavimo apytaka pagreitėja 3–4 kartais, ir, tiesą sakant, tai yra pati geriausia kvėpavimo gimnastika.
Juoko stiprumas keičiasi nuo lengvos šypsenos iki gerklinio juoko. Skirtumas, kokia bus reakcija, priklauso nuo daugybės rodiklių: neuromediatorių (biologiškai aktyvių medžiagų, įveikiančių atsakingas už juoką smegenų struktūras) kiekio, emocinės ir fizinės būsenos tuo metu, galų gale, nuo individualaus kiekvieno žmogaus gebėjimo priimti konkrečią „nesąmonę“. Įvairiems žmonėms tie patys anekdotai gali pasirodyti skirtingai: vienus juokinti, kitus – gluminti.
Kartais mes juokiamės taip, kad negalime sustoti. Kodėl taip įvyksta? Čia suveikia „veidrodžio“ efektas: mes žiūrim į kažką ar kažką išgirstam, kas mums atrodo labai juokinga. Mes pradedame juoktis ir vėl žiūrim ar prisimenam tai, kas sukėlė pirmąjį juoko impulsą. Iki tam tikro momento šis uždaras ratas pradeda silpninti juoką, kol juokas pamažu liaujasi.
Jau daug šimtmečių mokslininkus domina, koks yra juoko poveikis sveikatai. Hipokratas (459–377 pr. Kr.), medicinos tėvas ir garsiausias antikinės Graikijos gydytojas, pastebėjo juoko naudą sveikatai ir siūlė jį naudoti kaip vieną iš gydymo priemonių. Viduramžiais gydytojai sakydavo, kad: „vieno pajaco atvykimas į miestą gyventojų sveikatai turi didesnę reikšmę negu visas mulų karavanas su vaistais“.
Mokslas apie juoką yra vadinamas gelotologija (graikiškai „gelos“ – juokas). Vokietijos profiliniai universitetai šiuo metu gelotologiją sėkmingai dėsto kaip neatskiriamą medicinos mokslo dalį, o medicininio draudimo kasos pacientams siūlo nemokamus bilietus į humoro koncertus, spektaklius ar cirko pasirodymus. Pagrindus šiai naujai mokslo šakai Los Andžele (JAV) padėjo Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius Normanas Kazinsas (1915–1990). Normano Kazinso 1976 m. parašyta autobiografinė knyga „Ligos anatomija paciento akimis“ sukėlė tikrą sprogimą ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Ji yra laikoma naujo medicinos mokslo apie juoką pradžia. Šioje knygoje, remdamasis asmenine patirtimi, jis patvirtino, kad teigiamos emocijos bei juokas gali padėti išgyti net ir sunkiausias ligas. Profesorius sirgo nepagydoma kaulų liga (ankiloziniu spondilitu) ir kentė didžiulius stuburo skausmus. Kai gydytojai jau niekuo negalėjo padėti ir teigė, kad pasveikti yra tik vienas šansas iš penkių šimtų, jis išėjo iš ligoninės ir po 6 val. praleisdavo žiūrėdamas įvairias komedijas. Greitai jis pastebėjo, kad po 10 min. juoko jam praeidavo skausmai, ir jis galėdavo lengviau užmigti be nuskausminamųjų vaistų bei išmiegoti net 2 val. Taip atsitiktinai pritaikęs juoko terapiją sau ir „prajuokinęs pačią mirtį“, jau po kelių mėnesių jis nuėjo į darbą. Kiek vėliau Normanas Kazinsas net pradėjo jodinėti žirgais, žaisti tenisą bei skambinti pianinu. Daug metų tyrinėdamas emocijų biochemiją, jis surinko pakankamai mokslinių duomenų, įrodančių sveikatinančią juoko reikšmę gydant beveik visas ligas (http://naturecurative.com/257-kazins-anatomyofdesease/).
JAV mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenyse yra zonos, kurios atsakingos už pozityvų pasaulio matymą bei bendrą fizinę sveikatą. Stimuliuojant šiuos centrus galima išgyti nuo daugelio ligų, o juokas yra natūralus šių centrų stimuliatorius, stabdantis streso hormonų gamybą (kortizolio ir adrenalino). Sustiprindamas smegenyse neuromediatorių (serotonino, dopamino, endorfino) gamybą, juokas gelbsti nuo skausmo, pervargimo ir yra gyvybiškai reikalingas, nes padeda atitolinti blogą nuotaiką ir depresiją. Vokiečių mokslininkas profesorius Michaelis Titce tyrė juoko įtaką širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemoms bei galvos smegenų darbui. Eksperimentais jis patvirtino, kad teigiamos emocijos bei juokas pozityviai veikia žmogaus organizmą, ir teigė, kad „juokas yra pozityvus stresas mūsų organizmui, kuris yra gyvybiškai reikalingas“.
JAV neurobiologas Robertas Provine nustatė juoko mechanizmą ir išaiškino tris jo priežasčių teorijas. Eksperimentai parodė, kad pirmiausia humoro analizę pradeda kairiojo pusrutulio smegenų žievė, po to suaktyvėja priekinė smegenų dalis ir tik vėliau analizė dešiniajame smegenų pusrutulyje yra užbaigiama. Tuomet elektrinis impulsas yra perduodamas į už jusles atsakingą smegenų dalį. Pradedama stimuliuoti motorikos zona, dėl kurios ir kyla juokas. Robertas Provine išanalizavo 3 juoką sukeliančių priežasčių teorijas: neatitikimo (kai logika kertasi su realybe); pranašumo (kai juokiamasi iš kito nesėkmės); palengvėjimo (kai po įtampos palengvėja).
XX a. 8-asis dešimtmetis tapo juoko terapijos pradžia. Jungtinių Valstijų ir Europos medikai pradėjo kurti juoko centrus, steigti klounų koledžus (Floridoje), leisti periodinius žurnalus ( pvz., „Journal of Nursing Jocularity“ ) bei taikyti juoką gydymui. Įrengtuose juoko kambariuose sunkiai sergantiems ligoniams buvo rodomos klasikinės komedijos bei organizuojami komikų bei humoristų pasirodymai. Pagal paskutinius duomenis, JAV juoko centruose šiuo metu jau dirba apie 1000 juoko terapijos specialistų. Į juoko seansus, organizuojamus šiuose centruose, žmonės plūsta tarsi į šventę. Nustatyta, kad juokas yra užkrečiamas, o juk su kompanija pasijuokti galima 30 kartų greičiau ir smagiau negu vienam. Baltimorės tyrėjai juoką pavadino sportu, kadangi jis teigiamai veikia kraujagyslių sienelių gleivinę, mažina spaudimą bei cholesterolio plokštelių susidarymo riziką. Dr. Williamas F. Fry, Stanfordo universiteto Kalifornijoje psichologijos profesorius, juoką pavadino „vidiniu energijos užtaisu“. Jis tyrė juoko įtaką sveikatai ir įrodė, kad juokas gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, nes: kraujyje sumažėja streso hormonų (kortizolio, adrenalino, noradrenalino); smegenys išskiria laimės hormonus (endorfinus); mažėja arterinis kraujo spaudimas; pagilėja kvėpavimas (pagerėja visų organų ir audinių aprūpinimas deguonimi); aktyviau skiriasi antikūnai, kurie naikina ligas sukeliančias bakterijas ir virusus.
Juokas, kuris gydo:
Klasikinė juoko terapija. Juoko terapeutas veda individualius ar grupinius užsiėmimus, kuriuose žmonės juokiasi. Jiems pasakojami anekdotai, kuriozinės istorijos, jie klausosi juoko įrašų, žiūri komedijas.
Medicininė klounada. Medicininiai klounai rengia pasirodymus ligoninių pacientams, taip sukeldami sveikatos pagerėjimą.
Juoko joga. Ją atrado indų daktaras Madan Kataria. Juoko joga moko žmogų juoktis lengvai ir nevaržomai, natūraliai ir dažnai.
Ir jeigu jau perskaitėte iki galo - tikiuosi suprantate, kad į juoką reikia žvelgti rimtai :).
Ne vienas pasaulinis tyrimas parodė, kad suaugusieji juokiasi per mažai: vidutinis keturmetis juokiasi 300 kartų per dieną, o vidutinis 40-metis – tik keturis. Taigi imkime pavyzdį iš savo mažųjų ir juokimės daugiau, nuoširdžiau ir garsiau.
Kviečiu išbandyti Juoko jogą :)